ŠIAIP

     Na, kol kas dar ne ta biosfera. Griūva Biosfera 2. Projektas įkurtas apie 1980-uosius. Jau tikriausiai žinote ar esate girdėję apie ne vieną tokį projektą, kurio esmė - dirbtinė aplinka, imituojanti natūralią, kuri atskirta nuo išorės ir paversta dideliu eksperimentiniu lauku. Tokiuose eksperimentuose dažniausiai stengiamasi išsiaiškinti ryšius tarp biosferą sudarančių komponentų (taip pat ir žmogaus), tam, kad būtų galima prognozuoti ateities pokyčius originale, ir esant reikalui, užbėgti įvykiams už akių. Tikslų esama ir daugiau bet čia neišsiplėskim. Daiktas, apie kurį kalbu, kažkada buvo vertas 200 milijonų USD, vėliau buvo apleistas, parduotas privačiam investuotojui, ir dabar sėkmingai griūva. Spauskit nuotrauką ir pamatysit kaip atrodo apleistas dirbtinis pasaulis:

(5 balsavo: 4.8 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Prie pasiūlos prisideda retkarčiais ir tikri mokslininkai. Štai Sauthemptono universitete vystomas tarptautinis projektas AWARE (AWAreness during REsuscitation - arba lietuviškai kažkas panašaus į Sąmoningumas Atsigaunat (suprask po klinikinės mirties)), kurio tikslas yra ištirti žmogaus pojūčius priešmirtinėje būklėje. Jau 18 mėnesių prieš projekto gimimą universitetas tyrė susijusius reiškinius tam tikrose ligoninėse, tačiau projekto metu norima įtraukti dar daugiau gydymo įstaigų Jungtinėje Karalystėje. Tyrimų metu tarptautinė moklsininkų komanda sutelks savo dėmesį į klinikinę mirtį, žmogaus sąmonę bei smegenų veiklą jos metu.

Anot projekto dalyvio Dr. Sam Parnia, mirtis nėra kažkoks “specifinis momentas”, priešingai nei dauguma įsivaizduoja. Tai procesas, kurio metu sustoja širdis, nutrūksta plaučių veikla, nustoja funkcionavusios smegenys. Klinikinėje praktikoje tai trumpai vadinama širdies sustojimu (angl. cardiac arrest), o tai savo ruožtu ir yra “klinikinė mirtis”. Po jos seka laiko tarpas nuo kelių sekundžių iki valandos ar net daugiau, kurio metu medicininėmis priemonėmis galima vėl priversti širdį plakti bei sustabdyti “mirimo procesą”. Kas vyksta tuo metu su žmogaus sąmone (o gal siela?) ir yra mįslė, neduodanti tyrinėtojams ramybės.

Tai tiek. Bet pabaigai pažiūrėkim į mirtį iš kitos pusės:

(5 balsavo: 5 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Praėjusį savaitgalį Vilniuje vyko jau penktasis tarptautinis maratonas. Apie jį paskaityti bei pažiūrėti keletą nuotraukų galite čia. Prisipažinsiu - aš irgi audžiu mintį kada nors gyvenime įveikti tuos 42195 m. Ir šiaip, prijaučiu bėgliams bei pats šiek tiek palakstau. Matyt todėl ir užkliuvo straipsnis pavadinimu “Gimęs bėgti“.

Galbūt kai kas iš skaitytojų jau yra girdėjęs hipotetinį teiginį, sakantį, jog žmogus yra ištvermingesnis už bet kokį kitą gyvūną? Aukščiau paminėtas straipsnis turėtų dar kartą patvirtinti, kad taip ir yra. Jeigu tiksliau - ištvermingiausias bėgikas. Tokias sąvokas kaip “geležinė valia”, “pasiaukojimas” ar pan., taip pat siejamas su ištverme, paliksime kitiems rašytojams. Vienas iš kertinių straipsnio teiginių - evoliuciškai bėgimas buvo viena iš esminių sąlygų žmogui išgyventi ir vystytis. Tai patvirtina ir biomechaninės mūsų kūno studijos.

Paminėsiu tik keletą faktų iš “Gimęs bėgti”:

Ilgose distancijose, esant tinkamoms sąlygoms, žmogus gali aplenkti ne tik arklį, bet ir kitus gerai žinomus bėgikus - šunį, vilką, hieną, antilopę.
Žmogaus labai gerai išsivysčiusios prakaito liaukos, ir skirtingai nuo jau minėtų gyvūnų, kurie šilumos perteklių pašalina “lekuodami” (šiek tiek išskyrus arklį), mes jį išskiriame prakaituodami.
Mūsų labai gerai išsivystę sėdmenų raumenys, kurie iš dalies taip pat atlieka ir uodegos funkcijas balansuodami bėgiką. Be to jie didesni nei kitų primatų. Taip pat, jie gana mažai dalyvauja vaikščiojime, tačiau bėgime - oho ho!
Achilo sausgyslė - viena iš proporcingai didžiausių, kaip ir kitų užkietėjusių gyvūnų-bėgikų.
Bėgant galva laikoma tiesiai, ir už tai atsakingi specialūs raiščiai, jungiantys kaukolę ir stuburą. Šių raiščių užuomazgos fiksuojamos jau pas Homo erectus, nors australopitekai jų neturėjo.

Ir t.t.

“Why do we have this skill to go long distances for extended periods of time? Because you really don’t see that in other primates.”

Taigi, kas atsitiko, kai žmogaus protėviai nusileido iš medžių ir perėjo į savaną? Jiems reikėjo atsistoti, kad matytų aukštoje žolėje. Priešą ir grobį. Nuo vieno reikėjo pabėgti, o antrąjį - pasivyti. Taip pat reikėjo matyti ir kažkur danguje besisukiojančius maitvanagius, pranašaujančius apie lengvą grobį, iki kurio reikia skubėti kaip įmanoma greičiau. Straipsnyje taip pat aprašoma vieno tyrinėtojo stebėta bušmenų medžioklė pietų Afrikoje. Trys vyrai vijosi antilopę iki visiško pastarosios išsekimo. Jų bėgimo tempas buvo nuo 6 iki 9 km/h, ir tokiu greičiu jie įveikė apie 36 km. Šiuolaikiniai maratonininkai tokius atstumus įveikia greičiau, tačiau ir lengvesnėmis sąlygomis. Rašinyje paminėta ir daugiau panašių atvejų.

O ar žinote, kad nuo 1980-ųjų Velso mieste Llanwrtyd Wells, vyksta kasmetinis Žmogus Vs. Arklys maratonas? 2004 m. pirmą kartą jį laimėjo žmogus. Dar daugiau įdomių faktų rasite straipsnyje. O ar esate bėgikas, galite sužinoti sutikę arba ne su čia pateikiamais teiginiais. Jei nė vienas jums nepasirodys juokingas, atsakymas daugiau nei aiškus

(6 balsavo: 4.67 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Nors ir truputį pavėluotai, bet paminėsiu 1908 m. birželio 30 dienos Tunguskos įvykį. Gana plačiai jis aprašytas ir paskutiniųjų dienų delfyje, jeigu ką. Šioje žinutėje tik norėjau įdėti nuorodą į kitą straipsnį apie tai iš National Geographic, bei keletą ištrauktų iš to straipsnio faktų.

Trumpai tariant, nors nuo Tunguskos katastrofos prabėgo jau 100 metų, Žemė vis dar nėra pasiruošusi atsispirti panašaus, ar netgi mažesnio lygio, dangaus “pokštininkų” vizitams. Anot straipsnio, kasdien mūsų planetą pasiekia apie šimtas tonų smulkių meteorų. Žinoma, ši smulkmė yra niekis, palyginus su rimtesniais objektais, pagal savo dydį jau klasifikuojamais kaip, pavyzdžiui, asteroidai. O pastarųjų, galinčių kelti grėsmę panašią, ir dar didesnę nei Tunguskos meteoras (nors vis dar nėra aišku koks objektas tai buvo), pagal NASA duomenis yra apie 959.

Pagal tos pačios agentūros duomenis, vidutinio dydžio (lyginant su minėtais 959) meteorito smūgis į Žemę įvyksta beveik kas 300 metų. Kadangi tik nedidelė sausumos dalis yra tikrai tankiai apgyvendinta, o apie 70% planetos paviršiaus dengia vandenynai, mums belieka tikėtis, kad tik “nejautrios vietelės” pirmos patirs potencialų smūgį. Antraip - gali tekti labai skaudžiai nukentėti. Kitą vertus, pagrindinis pavojus, pagal vieną iš NASA darbuotojų, slypi objektuose, kurie dar nėra surasti.

Kažkur girdėjau, kad bomba į tą pačią vietą nekrenta du kartus, ar
panašiai. Sakau gal pravers šis posakis, kai per vėlai bus nustatytas
tas “nesurastas objektas”?

(9 balsavo: 4.89 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

    Pernai rudenį pasirodė net trys žurnalai skirti mokslo ir technikos populiarinimui (rašiau apie tai čia), o šiemet sulaukėme dar vieno - GEO. Nedidelė ištrauka iš lietuviško žurnalo pristatymo: “Nors pavadinimas asocijuojasi su geografija arba Žemės rutuliu, žurnalo temų ratas yra daug platesnis – jis apima gamtą, ekologiją, archeologiją, naujas technologijas,  kultūros istoriją ir etologiją, mediciną, psichologiją ir daugelį kitų sričių, dominančių inteligentišką ir žingeidų skaitytoją”. O čia apie žurnalo skaitytojus: “GEO skaitytojas yra išsilavinęs ir inteligentiškas vyras, kurio pajamos yra labai didelės, o socialinis ekonominis statusas yra aukščiausias. Tai stiprios asmenybės, kuriančios nuomonę bei priimančios sprendimus, įsigyjant didelius pirkinius ir investuojant dideles sumas. Šiems elito klasės vartotojams artimesnė diskretinė prabangos kombinacija su elegantišku dizainu, todėl jie didelį dėmesį skiria prestižiniams tarptautiniams brendams”. Pastarasis apibendrinimas atrodo labai jau “reklaminis” siekiant sudominti reklamdavius. Mano kukliu supratimu žurnalo skaitytojų ratas kur kas platesnis, nei “elitinis vyras”. Na o man asmeniškai šis žurnalas atrodo vienas geriausių tarp panašaus pobūdžio leidinių nieko nenusileidžiantis ar net lenkiantis panašaus turinio National Geographic. Koks bus lietuviškas leidimas galėsime įverti gegužės 7 dieną pasirodžius pirmajam numeriui. Pirmasis GEO buvo išleistas 1976 metais Vokietijoje, šiuo metu leidžiamas 17 šalių, o nuo gegužės bus leidžiamas ir trijose Baltijos šalyse. Ką gi, liko dar pora mėnesių… palauksim.

(9 balsavo: 4.11 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...