ŠIAIP

     Jau keletą metų mano kompiuteryje pagrindinė operacinė sistema - Linux. Turėjau ir Mandrake, dar prieš jai tampant Mandriva, po to perėjau prie openSUSE (kol kas ir dabar su ja dirbu), dabar eksperimentuoju su naujausia Ubuntu. Beje, ji tikrai labai nebloga - Gnome (vietininko linksnis) vizualiai šiek tiek daugiau tvarkos nei KDE. Bet čia ne apie tai. Norėjau pasakyti, kad per visus tuos metus visiškai atpratau nuo tokio dalyko kaip virusai. TAČIAU. Kadangi visuomenėje, kur Windows samprata tapatinama su kompiuteriu apskritai, be tos operacinės sunkiai išsiversi. Turiu įrenginių, kurie veikia tik su ja. Šiai problemai išspręsti naudoju VirtualBox. Paprastai tariant, tai yra virtualus kompiuteris, kuriame aš leidžiu Windows, nors tuo pat metu dirbu savo linux’uose kaip pagrindinėje sistemoje. Tai atrodo maždaug taip:

     Kadangi VB naudojuosi nedažnai, tai antivirusų ir kitų gerų (?) programų į jį nediegiau. O be reikalo… Iš savo skaipo kontaktų gavau šiandien nuorodą, kurioje užmačiau ir savo vardą. Tai mane sudomino ir nuorodą “paspaudžiau”. Ubuntuose gavau špygą taukuotą. Na bet man to neužteko. Pasileidau VB, ir voila! Turiu gražuolį
     Va taip vat:

     Kaip matosi, “geradariams” koduotės tvarkyti irgi nereikia - teisingas taikinys užrašo vistiek nepamatys.

(3 balsavo: 4.33 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Šiais laikais “online” jau įgavo tam tikros sąvokos statusą. Dažniausiai tai reiškia kažką interaktyvaus, ką gali vienu metu daryti daugiau nei vienas žmogus. Tam, aišku, reikia interneto ryšio, dažniausiai spartaus. Daugelis populiariausių žaidimų yra “onlaininiai” - World of Warcraft, Second Life ar Travian. Tačiau, atsiranda ir kitokių “online” dalykų - pavyzdžiui žurnalų. Man tai atrodo kiek keistokai, nes skaityti žurnalą internete dar kažkaip neįprasta. Nors dienraščiai (Lietuvos rytas, 15 minučių, Verslo žinios ir kiti) jau senai turi savo naujienų svetaines. Tik mano aptiktas online žurnalas nėra svetainė, tiesiogine prasme, tai tikrai interaktyvus žurnalas. Jei norite pažiūrėti spustelkite ant paveiksliuko.

(7 balsavo: 3.71 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Internetas vis dar aktyviai veržiasi į kasdienį mūsų gyvenimą. Virtualios parduotuvės, televizija per internetą, maisto užsakymas į namus, galiausiai virtualaus pasaulio užuomazgos tokiuose žaidimuose kaip “Second Life“. Bet Skype adresas ant taksi šono man buvo naujovė! O ką, visai patogu. Gaila, kad šią mašiną mačiau Klaipėdoje, kituose miestuose dar neteko matyti.

(8 balsavo: 4.38 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

    Neseniai buvau tokio internetinio ginčo liudininku. Kažkoks “proto bokštas” pareiškė, kad vienas baisiai populiarus socialinis pačių skaitytojų reitinguojamų naujienų (ir nebūtinai) saitas digg turėtų būti blokuojamas. Bent jau užklausos iš šio saito. Kaip viena iš pagrindinių priežasčių buvo įvardintas nežmoniškas apkrovimas, tenkantis serveriams, į kuriuos plūsteli lankytojai iš digg, šiame pasirodžius nuorodai į “aukos” puslapiuose paskelbtą informaciją, arba taip vadinamas “digg efektas”. Tarp kitų paminėtų priežasčių buvo ir maždaug tokia - digg “skaitytojai” nėra eilinė publika. Eilinė ta prasme, kad skaitydami naujienas, jie visiškai nereaguoja į reklamines antraštes, tokiu būdu neleisdami užsidirbti, o tik išeikvodami srautą.
    Žinoma, digg fanai ir prijaučiantys paprastai yra neblogai “kibererdvėse” besiorientuojanti publika, ir kaip tam “bokštui” atsakė vienas iš besiginčijančių - ne jų kaltė, kad nėra tokie kvaili, jog užkibtų ant bet kokio internetinio-reklaminio blizgučio, besivartaliojančio “baneriuose”. Maždaug tokia viso to ginčo esmė.
    Savo ruožtu, man tai sukėlė šiokių tokių minčių, kurios jau anksčiau kirbėjo mano “digeriškose” smegenyse. Kartais pamastydavau apie savo naršymo internete įpročius, ir pastebėjau, kad darausi visiškai apatiškas įvairiuose saituose mirgančioms reklamoms - tiesiog į jas nereaguoju. O ir tokios mintys išlysdavo tik tais atvejais, kai aplankytoje svetainėje reklamų kiekis viršydavo man neaiškią (bet, matyt, vis didėjančią) kritinę masę turinio atžvilgiu.
    Specialiai šiuo klausimu - internautų (fui, kaip nemėgstu šio žodelio, bet įterpsiu savo kalbos įvairovei padidinti) naršymo įpročiais, nesidomėjau bet štai užtikau labai įdomų straipsnį apie “10 efektyvaus web dizaino principų”. Visi tie principai remiasi skaitytojo elgesiu, aprašytu čia. Autoriai atliko daugiau nei dviejų šimtų eksperimento dalyvių naršymo elgesio analizę panaudodami žvilgsnio judesio skaitymo lauke trajektorijas. Žemiau įdedu iliustraciją iš jų svetainės:

(7 balsavo: 4.86 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

    Buvo toks fantastinis filmas, kuris vadinosi “Džonis Mnemonikas”. Ten yra viena scena, kai pagrindinis herojus įsilaužia į kažkokį sandėlį, užverstą kompiuterine įranga. Jam reikia skubiai prisijungti prie visuotinio tinklo ir savo “asistentei” jis gana įsakmiu tonu sako: “Paduok man tokį ir tokį terminalą”, “Dabar paduok aną modulį” ir t.t. Po to jau Džonis sujungia tuos modulius, prisijungia, ir tvarko savo reikalus. Maždaug taip.
    Iš esmės paprastas stacionarus kompiuteris irgi yra modulių rinkinys - pagrindinė plokštė, procesorius, vaizdo, tinklo plokštės ir visa kita. Visos tos sudedamosios dalys gražiai sujungtos guli išvaizdžiame, arba ne, korpuse. Kai kam pastarojo net nereikia. Pavyzdžiui sukiša visas tas sujungtas dalis į stalčių, padeda į lentyną ar po stalu. Viskas veikia ir atlieka savo funkciją. Ne naujiena ir konstruktyvesni pasiūlymai - visiškai modulinis kompiuteris. Viena nedidelė šešių žmonių kompanija Niujorke, pasivadinusi Bug Labs, pradėjo techniškai įgyvendinti tokią seniai audžiamą mintį. Įsivaizduokite - jums reikia kompiuterio. Nusiperkate modulį su centriniu procesoriumi, atmintimi, bevieliu ryšiu, ir praktiškai jau turite tą kompiuterį - prijungiate prie jo monitorių, klaviatūrą ir galite darbuotis. Tiesa, toks BugBase kompiuteris yra maždaug mobilaus telefono dydžio:

O kas jei jums prireikia GPS imtuvo? Tada nusiperkate atskirą modulį, kurį prijungiate prie jau turimo kompiuterio ir - voila! Turite savotišką sumuštinį, kuris jau yra ir kompiuteris, ir GPS imtuvas. O jei dar prijungsite trečią sumuštinio dalį - foto kameros modulį, jau patys įsivaizduojate ką galime gauti, ir kur tai panaudoti. Čia ir visa idėjos esmė - nedideli moduliai, atliekantys skirtingas funkcijas, tačiau turintys unifikuotas jungtis, o jų sujungimas šiek tiek primena lego kaladėlių dėliojimą. Sulipdyta tokia konstrukcija tampa, pavyzdžiui fotoaparatu, fiksuojančiu geografines koordinates. Arba, pridėjus judesio detektorių - nedidele stebėjimo kamera ir taip toliau, viskas priklauso nuo konstruktoriaus vaizduotės. O bendras principas schematiškai pavaizduotas taip:

(4 balsavo: 5 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...