ŠIAIP

Vinetu yra vienas garsiausių apačių genties indėnų. Bėda tik, kad jis egzistavo tik knygų puslapiuose ir tas knygas skaičiusiųjų vaizduotėje. Pagautas “indėniškos” nostalgijos (vaikystėje knygos apie indėnus buvo mano mėgstamiausios) susiradau senus federacinėje Vokietijoje (VFR) statytus filmus pagal Karlo Majaus romanus. Jų pastatyta buvo berods septyni, kur Šuterhendo vaidmenį atliko amerikietis Leksas Barkeris, o Vinetu vaidino prancūzas Pjeras Bricas. Filmai kaip filmai, vaikystėje jie man labai patiko, o dabar jau nebe taip žiūrisi, matyt, nebe tas amžius…
Bet ši žinutė ne apie nostalgiją, o apie Vinetu ir kitus apačius, tiksliau apie tai kaip jie atrodo - filme ir realybėje. Realybę atstovauja garsiausi XIX a. pabaigos apačių vadai. Tiesiog palyginkite.

Kažkoks skirtumas yra?…

(5 balsavo: 5 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Kai kam ragus galima ir nupjauti. Deja, ne vyrams, jų ragai tik hipotetiniai. O štai elnių vyrams ragus galima nupjauti ir juos pjauna. Spustelėję ant nuotraukos galite pažiūrėti kaip daroma Rusijoje. Vaizdeliai kraupoki, bet realiai ne tokie baisūs kaip atrodo. Elnio ragai iš negyvos organinės medžiagos, kaip mūsų nagai ar plaukai. Kraujas tik nuo odos gaubiančios ragus. O paklausa ragų didelė, nes rytiečiai kažkodėl tiki, kad juose daug visokių sveikatingų medžiagų…

Išnaudoja žmonės vargšus elnius - kiekvienais metais nespėja patys ragų numesti, spėja nupjauti.
Pastebėta English Russia.

(5 balsavo: 4.4 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Jei jau spėjusios nusibosti krizės akivaizdoje norite investuoti pinigus į, pavyzdžiui, tauriuosius metalus (nors velniai žino, ar tai verta daryti) ar meno kūrinius (o tai, ko gero, verta), galima šias dvi vertybes suderinti ir pasinerti į numizmatiką. Išgirdus apie pastarąją, mintyse greičiausiai iškyla senų sudilusių skatikų arba sudriskusių banknotų , kiek rečiau - spindinčių Lietuvos Banko leidžiamų proginių monetų vaizdai. O štai Naujosios Zelandijos monetų kalykla dar 2007 metais išleido proginę seriją spalvotų sidabrinių $2 vertės monetų Šerloko Holmso garbei. Rinkinys kainuoja NZ$ 345 - apie 500 Lt. Įdomiausia, kad monetų reversuose pavaizduoti senosios gerosios rusiškos versijos herojai, kur Šerloko vaidmenį atliko Vasilijus Livanovas:

(10 balsavo: 5 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Prie pasiūlos prisideda retkarčiais ir tikri mokslininkai. Štai Sauthemptono universitete vystomas tarptautinis projektas AWARE (AWAreness during REsuscitation - arba lietuviškai kažkas panašaus į Sąmoningumas Atsigaunat (suprask po klinikinės mirties)), kurio tikslas yra ištirti žmogaus pojūčius priešmirtinėje būklėje. Jau 18 mėnesių prieš projekto gimimą universitetas tyrė susijusius reiškinius tam tikrose ligoninėse, tačiau projekto metu norima įtraukti dar daugiau gydymo įstaigų Jungtinėje Karalystėje. Tyrimų metu tarptautinė moklsininkų komanda sutelks savo dėmesį į klinikinę mirtį, žmogaus sąmonę bei smegenų veiklą jos metu.

Anot projekto dalyvio Dr. Sam Parnia, mirtis nėra kažkoks “specifinis momentas”, priešingai nei dauguma įsivaizduoja. Tai procesas, kurio metu sustoja širdis, nutrūksta plaučių veikla, nustoja funkcionavusios smegenys. Klinikinėje praktikoje tai trumpai vadinama širdies sustojimu (angl. cardiac arrest), o tai savo ruožtu ir yra “klinikinė mirtis”. Po jos seka laiko tarpas nuo kelių sekundžių iki valandos ar net daugiau, kurio metu medicininėmis priemonėmis galima vėl priversti širdį plakti bei sustabdyti “mirimo procesą”. Kas vyksta tuo metu su žmogaus sąmone (o gal siela?) ir yra mįslė, neduodanti tyrinėtojams ramybės.

Tai tiek. Bet pabaigai pažiūrėkim į mirtį iš kitos pusės:

(5 balsavo: 5 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...

Praėjusį savaitgalį Vilniuje vyko jau penktasis tarptautinis maratonas. Apie jį paskaityti bei pažiūrėti keletą nuotraukų galite čia. Prisipažinsiu - aš irgi audžiu mintį kada nors gyvenime įveikti tuos 42195 m. Ir šiaip, prijaučiu bėgliams bei pats šiek tiek palakstau. Matyt todėl ir užkliuvo straipsnis pavadinimu “Gimęs bėgti“.

Galbūt kai kas iš skaitytojų jau yra girdėjęs hipotetinį teiginį, sakantį, jog žmogus yra ištvermingesnis už bet kokį kitą gyvūną? Aukščiau paminėtas straipsnis turėtų dar kartą patvirtinti, kad taip ir yra. Jeigu tiksliau - ištvermingiausias bėgikas. Tokias sąvokas kaip “geležinė valia”, “pasiaukojimas” ar pan., taip pat siejamas su ištverme, paliksime kitiems rašytojams. Vienas iš kertinių straipsnio teiginių - evoliuciškai bėgimas buvo viena iš esminių sąlygų žmogui išgyventi ir vystytis. Tai patvirtina ir biomechaninės mūsų kūno studijos.

Paminėsiu tik keletą faktų iš “Gimęs bėgti”:

Ilgose distancijose, esant tinkamoms sąlygoms, žmogus gali aplenkti ne tik arklį, bet ir kitus gerai žinomus bėgikus - šunį, vilką, hieną, antilopę.
Žmogaus labai gerai išsivysčiusios prakaito liaukos, ir skirtingai nuo jau minėtų gyvūnų, kurie šilumos perteklių pašalina “lekuodami” (šiek tiek išskyrus arklį), mes jį išskiriame prakaituodami.
Mūsų labai gerai išsivystę sėdmenų raumenys, kurie iš dalies taip pat atlieka ir uodegos funkcijas balansuodami bėgiką. Be to jie didesni nei kitų primatų. Taip pat, jie gana mažai dalyvauja vaikščiojime, tačiau bėgime - oho ho!
Achilo sausgyslė - viena iš proporcingai didžiausių, kaip ir kitų užkietėjusių gyvūnų-bėgikų.
Bėgant galva laikoma tiesiai, ir už tai atsakingi specialūs raiščiai, jungiantys kaukolę ir stuburą. Šių raiščių užuomazgos fiksuojamos jau pas Homo erectus, nors australopitekai jų neturėjo.

Ir t.t.

“Why do we have this skill to go long distances for extended periods of time? Because you really don’t see that in other primates.”

Taigi, kas atsitiko, kai žmogaus protėviai nusileido iš medžių ir perėjo į savaną? Jiems reikėjo atsistoti, kad matytų aukštoje žolėje. Priešą ir grobį. Nuo vieno reikėjo pabėgti, o antrąjį - pasivyti. Taip pat reikėjo matyti ir kažkur danguje besisukiojančius maitvanagius, pranašaujančius apie lengvą grobį, iki kurio reikia skubėti kaip įmanoma greičiau. Straipsnyje taip pat aprašoma vieno tyrinėtojo stebėta bušmenų medžioklė pietų Afrikoje. Trys vyrai vijosi antilopę iki visiško pastarosios išsekimo. Jų bėgimo tempas buvo nuo 6 iki 9 km/h, ir tokiu greičiu jie įveikė apie 36 km. Šiuolaikiniai maratonininkai tokius atstumus įveikia greičiau, tačiau ir lengvesnėmis sąlygomis. Rašinyje paminėta ir daugiau panašių atvejų.

O ar žinote, kad nuo 1980-ųjų Velso mieste Llanwrtyd Wells, vyksta kasmetinis Žmogus Vs. Arklys maratonas? 2004 m. pirmą kartą jį laimėjo žmogus. Dar daugiau įdomių faktų rasite straipsnyje. O ar esate bėgikas, galite sužinoti sutikę arba ne su čia pateikiamais teiginiais. Jei nė vienas jums nepasirodys juokingas, atsakymas daugiau nei aiškus

(6 balsavo: 4.67 iš 5)
Pasirink žvaigždutę ir tu!

 Loading ...