Loading ...
Pradūrė dangų
Dar praeitais metais rašiau apie šaudyklių galą. Nors ir pavėluotai pradėtas, procesas vis dėlto vyksta. 100m aukščio švirkštas 15:30 Grinvičo laiku pakilo iš Kenedžio kosmodromo Floridoje. Visas vamzdis be degalų buvo prikištas įvairiausių sensorių, o krovinių skyrius, kuriame turėtų būti ir astronautų kapsulė, tik imitavo būsimą turinį. Tikėsimės, kad programa tęsis toliau, nors ekspertų prognozės nėra labai džiuginančios. Visų nosys paskutiniuoju metu vėl įsmeigtos tik į žemę po kojomis. Teleskopų pardavėjai tikriausiai merdi…
(3 balsavo: 5 iš 5)Pasirink žvaigždutę ir tu!
Loading ...Šaudyklių galas
Panašu, kad Ciolkovskio įprasmintas raketos įvaizdis dar ilgai nepasitrauks iš žmonijos vaizduotės. Kalbu apie visiems gerai žinomą raketą. Tiesiog raketą - ilgą, į nusmailintą strypą panašų skraidymo prietaisą. Nors buvo daug projektų, anot kurių, į kosmosą galima pakilti ir kitais būdais, nė vienas jų nebuvo sėkmingas. Kadangi daugelis dabar prisimins amerikietiškus Space shuttle, tai tuo labiau noriu pabrėžti, kad nieko geriau už Vostok tipo raketas žmonija kol kas sukurti nepajėgi. Deja.
Štai ir NASA, kuri ilgai naudojo daugkartines šaudykles (angl. shuttle viena reikšmių - šaudyklė), dabar jau oficialiai skelbia apie jų pabaigą. Tiesą sakant, jie jau senokai nesiejo ypatingų vilčių su jomis, ypač po Challenger ir Columbia katastrofų. Ne paslaptis, kad smūgį šaudyklių karjerai sudavė ir Rusijos, kaip kosminės transportuotojos, statuso įtvirtinimas. Taigi, oficialiai paskelbta, kad apie 2009 m. pavasarį turėtų debiutuoti testinis Ares nešėjas bei jo keliama Orion kapsulė. Kaip turėtų atrodyti visa šatlų pribaigimo programa, pademonsturosiu čia (ištrauka iš NASA Constellation programos pristatymo):
Kaip matote, maždaug nuo 2011 metų šatlo nebeliks.
Sudie, mano vaikystės kosminis laive… Grįžtame prie pirmykščių įrankių 
Iš NASA.
(13 balsavo: 4.77 iš 5)Pasirink žvaigždutę ir tu!
Loading ...Jubiliejus
Nors ir truputį pavėluotai, bet paminėsiu 1908 m. birželio 30 dienos Tunguskos įvykį. Gana plačiai jis aprašytas ir paskutiniųjų dienų delfyje, jeigu ką. Šioje žinutėje tik norėjau įdėti nuorodą į kitą straipsnį apie tai iš National Geographic, bei keletą ištrauktų iš to straipsnio faktų.
Trumpai tariant, nors nuo Tunguskos katastrofos prabėgo jau 100 metų, Žemė vis dar nėra pasiruošusi atsispirti panašaus, ar netgi mažesnio lygio, dangaus “pokštininkų” vizitams. Anot straipsnio, kasdien mūsų planetą pasiekia apie šimtas tonų smulkių meteorų. Žinoma, ši smulkmė yra niekis, palyginus su rimtesniais objektais, pagal savo dydį jau klasifikuojamais kaip, pavyzdžiui, asteroidai. O pastarųjų, galinčių kelti grėsmę panašią, ir dar didesnę nei Tunguskos meteoras (nors vis dar nėra aišku koks objektas tai buvo), pagal NASA duomenis yra apie 959.
Pagal tos pačios agentūros duomenis, vidutinio dydžio (lyginant su minėtais 959) meteorito smūgis į Žemę įvyksta beveik kas 300 metų. Kadangi tik nedidelė sausumos dalis yra tikrai tankiai apgyvendinta, o apie 70% planetos paviršiaus dengia vandenynai, mums belieka tikėtis, kad tik “nejautrios vietelės” pirmos patirs potencialų smūgį. Antraip - gali tekti labai skaudžiai nukentėti. Kitą vertus, pagrindinis pavojus, pagal vieną iš NASA darbuotojų, slypi objektuose, kurie dar nėra surasti.
Kažkur girdėjau, kad bomba į tą pačią vietą nekrenta du kartus, ar
panašiai. Sakau gal pravers šis posakis, kai per vėlai bus nustatytas
tas “nesurastas objektas”?
(9 balsavo: 4.89 iš 5)Pasirink žvaigždutę ir tu!
Loading ...Tupykla orbitoje
Aišku, jau visi girdėjote apie sugedusį Tarptautinės Kosminės Stoties tualetą? Jeigu ne, tai čia ta žinia. Dabar jau galima pasakyti, kad problemos baigėsi - sėkmingai pakilo į erdvę NASA “Discovery”, ir be visokiausios ypatingos japoniškos įrangos (be kita ko, gal ir kosminiam alui virti?), atgabeno ir atsarginių dalių tupyklai. Žemėje tokio tipo problema būtų palydėta kikenimais, tuo tarpu kosmose tai rimtas reikalas. Matyt neveltui tuo susidomėjo ir Scientific American. Nežinau ar ši žurnalo istorija pasirodys lietuviškame leidinyje, bet galite iš anksto paskaityti jų internetiniame variante. Nesiimsiu perpasakoti visų detalių. Pradžiai įdedu TKS tualeto nuotrauką iš NASA archyvo:
Prašome įsidėmėti, kad tai yra tikrai patogus, sofistikuotas įrenginys. Bent jau palyginus su tuo, ką tekdavo iškęsti Apollo astronautams gūdžiaisiais 1961 - 1975 metais. Šiaip jau, jų įspūdžius ir norėjau perteikti. Anot vieno iš astronautų - Rusty Schweickart, “skystosios dalies” paleidimas į atvirą kosmosą buvo vienas iš nuostabiausių vaizdų, matytų orbitoje. Į beorę ir šaltą erdvę pro purkštuvus patekęs skystis akimirksniu virsdavo milijonais mažyčių ledo kristalų, lyg kibirkščių dušu, nusklęsdavusiu tolyn nuo kapsulės. Tuo tarpu su “kietaja dalimi” būdavo kur kas sunkiau. Prispaudus reikalui, tekdavo prie sėdynės klijuotis specialų maišą, o viską pabaigus, dėl neesančios traukos visaip stengtis neišsiterlioti, ir neišterlioti visko aplinkui “rezultatais”. Tačiau, net ir toks būdas buvo geresnis nei specialios sauskelnės tiesiog skafandre. Pagal astronautą, tik 1973, pirmojoje kosminėje amerikiečių stotyje Skylab, atsirado padorūs tualetai. Ir vis dėlto, “Apollo maišeliai” vis dar laikomi atsargai kiekviename šatle.
Per Boing Boing.
(7 balsavo: 4.71 iš 5)Pasirink žvaigždutę ir tu!
Loading ...Ištekliai
Gamtinių dujų ištekliai Žemėje siekia apie 130 milijardų tonų. Šio kiekio užtektų 300 metų energetiškai aprūpinti (šildyti, vėsinti, apšviesti ir pan.) visos JAV namų ūkius. Neatrodo, kad būtų labai daug, atsižvelgiant į tai, kad pasaulis - ne vien JAV, o dujų ištekliai - ne visi lengvai prieinami. Dujų kainų pokyčiai taip pat mums žinomi ir žvelgiant į ateitį nieko gero nežada. Bet galima pasvajoti…
Cassini-Huygens zondas (esu šiek tiek rašęs apie jį - 1, 2, 3) savo radarais neseniai “apžiūrėjo” apie 20 proc. Saturno palydovo Titano paviršiaus. Išanalizavus gautus duomenis, nustatyta, kad skystų angliavandenilių jo paviršiuje yra šimtus kartų daugiau nei visų naftos ir dujų atsargų Žemėje. Temperatūra palydovo paviršiuje siekia apie -179º C, todėl didžioji dalis šių organinių junginių yra skystame pavidale. Pastebėti ištisi metano ir etano ežerai, kurių gylis greičiausiai viršija 10 metrų. Dalis metano ir kitų junginių taip pat gali glūdėti ir giliau po Titano paviršiumi. Jau nuo 1980 m. mokslininkai ginčijosi ar palydove gali būti skysčių, ir kokiu būdu metanas patenka į Titano atmosferą. Panašu, kad zondo užfiksuoti duomenys užbaigs kai kurias diskusijas.
O grįžtant prie svajų - tikriausiai ne viena naftos kompanija trokštų nutiesti vamzdį iki Titano. Gal ir gerai, kad negali pasiekti. Tikiuosi, kad iki to laiko, kai galės, žmonijai jau nebereikės jokio fosilinio kuro (”su sąlyga”, kad iki tol nebusim išdusę bepleškindami visą kas dega).
Daugiau skaitykit ESA naujienose.
(11 balsavo: 4.82 iš 5)Pasirink žvaigždutę ir tu!
Loading ...10 aktyviausiai vertintų žinučių
- NSO visiems - 33 Votes
- Lietuva panoramose - 30 Votes
- Greitasis tiranozauras - 21 Votes
- Nauji pasaulio stebuklai prieš senus - 20 Votes
- Sniego žmogus: nuotraukų galerija - 20 Votes
- Nacionaliniai geocaching'o ypatumai - 19 Votes
- 10 gyvūnų, kurių niekada nebepamatysime - 19 Votes
- Dešimtukas iš Hablo - 18 Votes
- Pakeliaukim... nekeliaudami! - 17 Votes
- Fotografija #3 - kanoja - 17 Votes